Tyliai praveriu duris ir kūną užlieja neapsakoma šiluma. Žengiu atsargiai, nes medinės grindys dažniausiai girgžda. Švelniai dedu pėdą, tačiau netikėtai... Gyrgšt! Ir vėl ta prakeikta lenta... Ją būtinai reikia pataisyti.

Galiausiai prisėlinu prie lango. Praveriu jį ir... padvelkia švelnus rytmečio vėjelis. Jis taip lengvai kedena plaukus, glosto veidą... Taip gera... Tiesiog negaliu pajudėti... O dar saulutė taip meiliai šildo skruostus, smakrą, kaklą... Vėjas lengvai plaiksto palaidus marškinius, kutena krūtinę, perbėga per nugarą ir lengvai grįžęs nusliuogia pilvu...

Vėjas pūsteli stipriau ir marškiniai lengvai slysteli nuo pečių... Vėjas glosto šonus, o aš iš malonumo užmerkiu akis ir mėgaujuosi tuo švelnumu... Saulė šildo krūtinę, vėjas glosto rankas, o aš tik stoviu priešais pravirą langą ir negaliu... nepajėgiu... nenoriu... Ne, tik nenustok... Dar... ir dar kartą tavęs prašau...