- Ačiū, kad atėjote. Mes Jums paskambinsim.

Taip baigėsi dar vienas Vainiaus darbo pokalbis. Ši frazė jau girdėta šimtus kartų, tačiau skambučio dažniausiai nebūdavo. Tiesa, kartą jam paskambino... paskambino, bet tik apgailestavo, kad priėmė kitą žmogų ir paklausė ar gali pasilikti jo gyvenimo aprašymą kitam kartui. Vainius sutiko, tačiau to kito karto per visus metus taip ir nebuvo...

Štai ir dabar jis ėjo gatve ir beveik šimtu procentų buvo įsitikinęs, kad skambučio nebus. Be abejo, pokalbis pavyko puikiai. Klausimai, kaip visada, simboliniai: ką veikėte baigę mokslus, kur dirbote ir panašiai. Tačiau ką jam atsakyti, jei baigus studijas prieš metus iki šiol jokio darbo nerado. Žinoma, jis uždarbiavo vasarą statybose, bet dabar nori darbo pagal profesiją.

O baigė jis informatiką. Nuo mokyklos laikų Vainius domėjosi kompiuteriais. Kiekviena programa jam buvo lengvai įveikiamas riešutėlis, o ir studijose jis pasirodė puikiai - geresnių už jį nebuvo. Dėstytojai gyrė, tačiau kai kurie pažymių gailėjo. Matai, "iš tavęs daugiau tikėjausi" arba "iki tobulumo dar yra kur dirbti". Vainiui tai nebuvo itin svarbu. Skolų neturėjo ir tai svarbiausia, o jau dėstytojų kaprizai jam visai nerūpėjo. Aišku širdį suskausdavo, kai už jį prastesnis gaudavo daugiau, tačiau save ramindavo, kad bus dar tų pažymių.

Tačiau jau metus Vainiui nepavyksta rasti darbo. Gyvena vaikinas iš tėvų kišenės ir baisiai nejaukiai jaučiasi. Tėvai nieko nesako, tačiau pačiam Vainiui nemalonu tėvus stekenti. O ir savo gyvenimą pradėti jau norisi. Norisi nepriklausyti nuo tėvų, turėti savo butą, būti nevaržomam ir daryti tai ką jis nori. Bet kol neturi darbo, apie tai negali net svajoti...

Kišenėje suskamba telefonas. Skambina Sigis. Siūlo susitikti ir kartu su kitais draugais pasėdėti kavinukėj. Vainius sutinka - gi reikia pailsėti po eilinio nevykusio darbo pokalbio...