Saulė jau seniai kepino pro neužlaidytą langą, kai Vainius prabudo savo lovoje. Aplink buvo tylu, tik apačioje girdėjosi burzgiantis kaimynų dulkių siurblys. Namuose jau seniai nieko nebebuvo – tėvai jau darbe, o daugiau namuose nieko kito būti ir negalėjo.
Rūbai buvo visiškai suglamžyti nuo naktinių pasivartymų. Marškiniai tokie „raukšlėti“, kad buvusios jaunystės jie jau niekada nebeatgaus. O ir pats Vainius vonios veidrodyje atrodė nekaip. Rusvi pusilgiai plaukai styrojo lyg miškas, praūžus siaubingai audrai, o visada švytinčios akys buvo apsiblaususios ir švytėti net nežadėjo.
Visgi šaltas dušas grąžino vaikinui jaunystę. Akyse įsižiebė kasdienė ugnelė, o liesas kūnas įgavo jėgos. Vainius jautėsi tarsi naujai gimęs – norėjosi nubėgti krosą ar bent jau sušokti energingą šokį. Jaunuolis net ėmė dainuoti ir liesas nuogas kūnas linksmai stypčiojo ant šaltų vonios grindų.
Šitoks rytinis energijos pliūpsnis Vainiui sukėlė alkį, o prilipintas prie šaldytuvo lapelis – smalsumą. „Nueik pas kaimynę - vėl kompas sugedo... “