Vainius prabudo vidury nakties visas išpiltas karšto prakaito. Prakaito lašeliai ėmė vėsti ir lėtai bėgo krūtine žemyn. Švelnus lašelis susiliejo su kitu lašeliu ir taip pat lėtai sroveno krūtine žemyn ir žemyn. Lyžtelėjo kelis krūtinės plaukelius, tačiau nesustojo. Pasiekė pilvą, laižė švelnią odą, bet leidosi žemyn. Jau šaltas lašelis pasiekė Vainiaus bambą ir lėtai sroveno į ją. Šaltis perbėgo šimtais skruzdėlyčių per vaikino kūną - pirmiausia greitai pašiurpo kaklas, vėliau šaltis perbėgo per vaikino rankas, pilvą ir leidosi kojomis žemyn. Prakaito šalti lašeliai nesustojo ir tai vienas, tai kitas lėtai leidosi vaikino šonais vis glostydamas Vainiaus odą. Vaikiną tai jaudino. Lašeliai tarsi glostė jį... norėjo su juo žaisti... Kūnas šiurpo, bet tai teikė malonumą... jaudulį... aistrą... Vainius neatlaikė - karštas skystis išsiliejo ant kūno ir suteikė malonumą. Kūnas virpėjo... Alsavimas pasidarė greitas, o skystis šildė kūną...