Is karto prie reikalo. Siandien pagalvojau: kodel zmones yra linke daryti kitam bloga, ar siekti tam tikros, kazkokios, pergales nesvariu budu ar siaip, aiskiai parodyti, kad tas ir anas zmogus nepatinka, nors is tikruju tas ir anas zmogus su juo paciu kone visiskai nesusijes. Tai kam to is viso reikia?
Taigi, kodel mes (zodi 'mes' reiktu suprasti ne kaip absoliucia visuma zmoniu, bet.. tuos momentus, kai mes taip elgiames), su visiskai nepazystamais zmonemis elgiames taip... piktai, izuliai, pasaipiai, kad net baugu kartais iskisti snapa i ten, kur pucia vejelis ar saule kutena savo spinduliais (ne, tai nebutinai laukas - tai gali buti ir viduje esantis pasaulelis, kuriame mes jauciame siluma ar vejeli, kuris perrieda mums per nugara, kai mums buna malonu ar siaip, patiriame seniai ar visai nepatirtus jausmus). Kiesta, bet zmones yra linke peikti, zysti .. t.y. zirsti, tryznioti vietoje del kiekvienos uzdelstos sekundes (kad ir parduotuvese), piktintis viskuo kas dedasi NE tik SU JAIS, bet siaip, kad apskritai TAI dedasi. Is kur visa tai? Kodel tas toks neigiamas emocingumas prasiverzia ten, kur jo nereiktu? Prasiverzia netiketai (si zodi butu galima lipdyti i skliaustelius, bet.. tiek to) (aplinkiniams) ir net su noru (tam zmogui, kuriam prasiverzia visa tai) butinai kazka leptelt ar pagestuot. Lietuviu sindromas. Ne kitaip. Mes (jau rasiau, ka reiskia zodis 'mes') apskritai, kazkokie nesusipratimai tarp viso pasaulio zmoniu, kazkokie degradave, neissipildziusiu ambiciju 'invalidai'. Atrodo, kad lietuviai - visada viskuo nepatenkinti, visada RAS PRIE KO prikibti, kad ir prie to, kad dabar lyja, kai tai buvo prognozuota dar pries tris dienas, o tas zmogus/zmones sakys: "nu kas cia do per (pyp), siandien gi turejo buti giedra diena, ot tie ziniu pranesejai (ar per radija, ar per tv - nesvarbu) totaliai sh... mala". Tokie zmones visada matydami balta, specialiai matys tik juoda ir nieko kita, kaip juoda. Ir tokie zmones esame mes (vel tas zodis, kuri jau aiskinau) visi. Ir kodel taip yra? As nezinau. Noreciau suzinoti, bet... o, kas pasakys kodel? Niekas. Taip ir teks gyventi tokioje musu (be jokiu pasaliniu sio zodzio paaiskinimu) visuomeneje.
[1. Ikvepk, iskvepk, ikvepk, iskvepk... ]

Apie pergales siekima nesvariu budu jauciu cia nera net ka diskuotuot - mes cia butume cempionais .. gal ne kasmetiniais, bet nuolatiniais (jei toks cempionatas egzistuotu). Nu neduok dieve kas nors laimes, o tu pralaimesi. Nu neduok dieve laimes zmogus, kurio tu nepazysti, neduok dieve laimes zmogus, kuris labiau patinka kitiems nei tu - gi nagus nusigriausi ir dar priedu - ta pati zmogu mintyse taip [pyp = apšiksi], kad tereikia tik ir dekoti dievui, kad niekas negali minciu skaityti. Is kur toks zmoniu gerumas? (jei kas nesuprato - sarkazmas cia). Zmones nemoka garbingai zaisti, nemoka pralaimeti, o laimedami su tokiom pasalinem emocijom, kurios ejo iki tos (nesvarios .. bent jau mintine prasme) pergales - visiskai nejaucia pergales euforijos. Tai watafak (cia tipo turejau susinervuoti tai sakydamas, mat taip ir turetu buti) tada kitiems zmonems kaisiot pagalius, vadinti juos .. svelniai tariant - šūdžiais, kad po viso to - visvien nera pajuntama pergales laime? Atsakyti i tai galiu tik taip - zmogau, zaidei su nesvariom mintim, pasiekei tai, ko norejai, bet neisejai nugaletojas - isejai nugaletas... ne kitu, o paties saves.
[2. Tiesiog, ismokime i zaidima (si zodi nereiktu suprasti pilnai tiesiogine to zodzio prasme, nes zaidimas gali buti ir pats gyvenimas.. and so on..) ziureti zaidybines atmosferos paveiktomis akimis, mintimis ir veiksmais, o ne triest ... kad tik kitas geriau nepadarytu ko, ar neatliktu ko, ar .. tiesiog - nelaimetu.]

Kodel zmones budami nepatenkinti savimi - islieja visa tai ant kitu? Nu gerai, suprantu - norisi kita sumenkinti, norisi ji padaryti tokiu, KOKS ESI PATS. Bet argi tai pavyksta? Tu jauti tik sekundini palengvejima tavyje, kai tai darai, o tam zmogui gali sudergti ne valanda ir ne diena jo gyvenimo, mat del kazkokio pusprocio 'invalidisku' ambiciju jis turi kenteti. Taigi, del sekundes malonumo ir visvien po to einancio sleikstulio savimi ir nepasitenkinimo jausmo - mes (apie tai (si zodi) jau kalbejau... ) kone ir kitus verciame taip jaustis ir tokiais tapti (kazkoks cheminis dauginimasis cia ar kas?). Tipo, jei pasakysi: [be cenzuros] "Tu šūdas! (zinoma, taip niekas nesako, o sukuria vietoj to vieno zodzio daugiaeiline sakiniu kuopa, kuria nori pasakyti daug, bet pasako tai, ka as jau ir parasiau [ tuos du zodzius ])", tai kas nors nuo to turetu pasikeisti? ... Jau pradejau kartotis (red. past.) Gerai, tai va. Nespjaukim (irgi ne tiesiogine to zodzio prasme - dabar paklausit, o kodel as taip aiskinu dabar vis tuos zodzius?... O gi todel, kad va tokie zmones, apie kuriuos as cia ir rasau - visiskai to nesuprastu ir suprastu taip, kaip ju paveiktos juodosios smegenu mintys jiems diktuotu) i zmones, kurie musu kelyje visiskai nepasirodo, o tik prasilenkia pro mus. Koktu visa tai stebeti ir buti net paciam viso to... kartais... epicentre. Is tokiu 'papuvusiu' zmoniu galima tik... ne, siaip nieko negalima. Tiesiog tegul jie sau gyvena savyje ir zusta, maziau i juos kreipsi demesio - maziau jie uzkres tave ir tuo greiciau jie patys save pribaigs. Arba visiskai prisibaigs, arba pagis ir taps eiliniais normaliais zmonemis.
[3. Nedrebk kitam meslo, kuri pats kramtysi su cukrum.]