Širdis šalta, lyg akmeninė,

Pamiršus paslaptis kerų,

Kurie ją gundė, norus pildė,

Bet suledėjo ji nuo jų.

Visi ją guodė ir malšino

Skausmo sekundes, minutes,

Bet širdyje ledai atslinko -

Ugnis joje jau nebedegs.

Ir nepabus nė vieną rytą

Pavasario giesmė širdy -

Ji jau šalta ir surakinta

Nenori šilumos matyt.

Bet nenustok, širdie, tikėti

Pabundančia gamtos galia,

Kerai ateis ir nepajėgsi

Jų sustabdyt - tokia valia.