nieko-panasaus
|
2010.05.30. - 21:53:18
Net nežinau ką naudingo patarti; bet taip, iš tikrųjų sunku tokioj situacijoj. O kelt rankos prieš save niekada nereikia - piktukams džiaugsmo savęs sąskaita daryt nereikia. Verčiau jiems kąst, ne sau. Na o dėl nereikalingumo jausmo... Esu gana panašiai jautusis - kad ir kaip banaliai tai skambės, šiuo momentu tau reikėtų įtikinti save, jog meilė - tai dar ne viskas. Žinoma, bjauru, kai, atrodo, visi aplinkui laimingi, mylimi ar dar kažin kokie, o tu -ne. Betgi yra pakankamai vienišų žmonių, kurie tikrai nėra niekas (o, Dalia!), be to, tau juk tik 18, tikrai dar pilna galimybių Kažką sutikti. Pasistenk skirt laiko sau, savo pomėgiams (tikrai tokių turi), o jei dar liko ambicijų - kodėl gi neužsibrėžus tikslo piktuoliams įrodyti, kad tu šauni. Pabandyk pastebėt mažus dalykus - gamtą, sraigtelius ir panašiai. Kartą man nuotaiką neapsakomai pataisė paprasta purvo bala, kurią pamačiau eidama namo per erzinantį pavasarį. Na ir, kiek įmanoma, verčiau nedalint savo meilės tiems/toms, kurie to neverti - pasitaupyk ją, dar pravers, ir sau pačiai skirk. Pagalvok apie savo prioritetus, kas tavy gero, kokių tikslų norėtum siekt - pasidarys lengviau. Ir, kad ir kaip tokiais momentais nepanašu į tiesą, tokia savijauta dažnai praeina pati, ir tikrai nėra svetima jauniems žmonėms. Tiesiog tai toks sunkus metas, kurį reikia nugalėt kad būtum stipresnis, ar kažkas panašaus. Skamba nelabai įtikinamai, bet taip būna. Dažniausiai. Nesakau, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje, bet būna gerų dienų ir to juk užtenka. Apsimestinas optimizmas - geriau nei jokio. Savitaiga - taip pat. Kartok sau, jog viskas gerai, ir net jei labai GERAI nebus, bus bent geriau. Na ir.. Sėkmės tau.