vaniline-arbata
|
06.11.2010. - 23:29:37
Iki šiolei jaučiuosi susipainiojusi, lyg iš naujo pažinčiau ir atradinėčiau save, nors buvau įsitikinusi, kad jau žinau kas esu! Bet mama, gimtadienio rytą dar tarstelėjo " ... nieko, surasi dar save", o aš jai griežtai atrėžiau, jog jau atradau save, o ji tik galvą linktelėjo, veikiausiai todėl, kad nenorėjo ginčytis.
Net keista, skaitau Jūsų mažas istorijų daleles it kokias iškarpas ir bandau savy surast kažką, už ko galėčiau užsikabinti. Nepamenu kažko itin įsopūdingo iš vaikystės ar paauglystės tarspnio - vienoje smėlio dėžėje žaidžiau su berniukais, statydavau garažus, vairuodavau mašinas, o su mergaitėm - kepdavo tortus ir pyragus. :} Bet tai įprasta! Didelių meilių niekada nejutau ir šiaip, visada buvo kukli, tyli, beveik kaip dabar, tad, faktas, kad man gali patikti ne tik vaikinai - sudrebino visą mano pasaulį.
Iš tiesų, kartais prigaudavau save žvilgsniu liečiant merginas, vis pastebėdavau kažkokią smulkmeną : tai apgamą ant kaklo, sruogą, išsipaišiusią iš kasos, bet vydavau tas mintis lauk, galvoju, va, ateis kažka ta meilė, kai įsimylėsiu, tai įsimylėsiu ir jis bus protingas, gražus, niekada nemaniau, kad tai gali būti ne ji, o jis.
Mama su seserimi vis pertraukdavo per dantį, nes va, aštoniolika metų, o nė vieno vaikino neturėjusi, o štai, mažesnioji sesuo, gerokai perspjovė mane, ir ne vieną kartą. Tai, gal ir neramino mamą, nreamina ją tai ir dabar, bet vis pasakau, kad susirašinėju su vienu ar kitu vaikinu, papasakkoju kokį juoką iš mūsų bendravimo ir ji nurimsta, vildamasi, kad mano tiesiog toks jau būdas, ir knygos, turbūt, daug prisidėjo prie to.
Gatve, žingsniuodama, žvilgsniu nuseku vaikinus, kurie kažkodė įdomiai atrodo ž vėl kažkokia detalė,įvaizdis, seku akimis ir merginas, nes josios taip pat kažkuo traukia. Ir dabar esu pusiaukelėje, žinodama, kad patinka ir jie, ir jos. Tik širdis linksta prie moteraičių labiau.