Ar lyja ar sninga. Ar kausto šaltis geležinis, ar pleškina saulė kai. Ar kalno viršūnėj, ar duobės tamsoje. Žmonės visur identiški ir vienodi. Kaip tie lapai ant medžių arba, kaip šiuo atveju, spygliai ant eglių šakų. Baltos jos, linguoju tai vienon, tai kiton pusėn. Taip vienodai ir identiškai.
Ir odos spalva, ir leksika kalbos. Viskas ne motais, nes kvepuojam tuo pačiu oru.
Ir ne kartą turbūt apie tai kalbėta, perkalbėta, vėl per naujo ir per naujo. O ir dabar jokios naujienos nesakysiu. Tik šiaip, svarstau. Patinka man tai daryti.
Lenkas, rusas ar lietuvis. Kalbam mes skirtingai, valgom skirtingai, bet veikiam vis tą patį. Kiekvienas dirbam, kiekvienas savo vietą turim ir ją žiūrim.
Kiekvienas žeme vaikštom, mylim, nekenčiam, vėl mylim ir vėl nekenčiam. Juokiamės, verkiame ir vėl krykštaujam kaip leliukai su sauskelnėm. Pramogaujam ir dar visokią kitokią paprastą veiklą vykdom.
Kažko tai siekiam, kažką pamirštam, o kažką vėlei iš naujo patiriam ir laikom širdy. Kuriam, rašom, piešiam, statom, ir rastų renčiam arba plytas mūrijam.
|
